Pėdų refleksologija

Refleksologija, arba zonų terapija - tai spaudimas į tam tikrus pėdų ar rankų taškus, kurie, kaip manoma, atitinka tam tikras kūno vietas. Refleksologija yra penktasis pagal paplitimą masažo terapeutų taikomas metodas, o tyrimai rodo, kad refleksologija yra saugi net ir pažeidžiamiems pacientams. Refleksologija gali būti atliekama ir ant kitų kūno vietų, pavyzdžiui, ausų (aurikuloterapija).

Pėdos buvo gerbiamos ir laikomos šventomis daugelyje pasaulio kultūrų. Jėzus plovė kojas savo mokiniams, o Azijoje mokiniai tradiciškai bučiuodavo kojas savo dvasiniams mokytojams. Amerikos indėnai tikėjo, kad pėdos yra šventos, nes jos liečiasi su žeme, todėl pėdos turi būti atidengtos, kad gautų gyvybines energijos iš žemės.

Įvairios pėdų masažo ir refleksoterapijos formos egzistuoja jau daugiau kaip 5000 metų, o užuominų apie jas randama daugelyje šalių, įskaitant Indiją, Egiptą, Kiniją ir Japoniją. Ankstyvosios Indijos hinduistų dievo Višnu statulos vaizduoja sanskrito simbolius, esančius ant Višnu pėdų, tose pačiose vietose, kaip ir refleksologiniai taškai. Vienas iš ankstyviausių pėdų refleksologijos vaizdų yra Egipto kapavietėje esanti piktograma, datuojama maždaug 2500 pr. Kr. Jame pavaizduotas asmuo, atliekantis pėdų masažą kitam asmeniui. Po piktograma išraižyta: „Nepakenk man“. Į šį teiginį iškaltas atsakymas: „Aš darysiu tik taip, kad jums padėčiau“. (1 pav.)

XX a. pradžioje refleksologija išsivystė iš zonų terapijos ir amerikiečių gydytojų Viljamo Ficdžeraldo (William Fitzgerald) ir Džo Šelbio Rilio (Joe Shelby Riley) tyrimų ir straipsnių. 1911 m. vokiečių gydytojas B. Barczewskis paskelbė straipsnį apie zonų terapiją ir pavartojo terminą „refleksinis masažas“. 1955 m. vokiečių gydytojas W. Kohlrauschas išleido knygą „Refleksinis zonų masažas“, kurioje teigė, kad spaudimo į tam tikrus taškus poveikis sukelia padidėjusią kraujotaką dėl refleksinio poveikio arterijų sienelėse. Terminas „refleksinis masažas“ pradėtas vartoti plačiau, o terminas „zonų terapija“ pakeistas terminu „refleksologija“.

Refleksologiją Amerikoje išpopuliarino fizioterapeutė Eunice D. Ingham, kurią meiliai vadina refleksologijos motina (2 pav.). Ingham dirbo pas daktarą Riley ir pradėjo taikyti refleksologiją savo pacientams. Didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleido kartografuodama tikslias refleksinių taškų vietas ant pėdų. 1938 m. buvo išleista knyga „Istorijos, kurias gali papasakoti pėdos“ („Stories the Feet Can Tell“), kurioje buvo pateikti atvejų aprašymai ir jos sukurti pėdų žemėlapiai, kurie naudojami iki šiol.

2 pav. Eunice Ingham: refleksologijos motina

Ingham skleidė savo meilę ir žinias apie refleksologiją mokydama, rašydama ir demonstruodama refleksologiją kuo didesniam skaičiui žmonių nuo 1930-ųjų iki 1970-ųjų pradžios. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Ingham išėjo į pensiją, o jos darbą perėmė sūnėnas Dwightas Byersas. Byersas įkūrė Tarptautinį refleksologijos institutą (IIR), kuris iki šiol rengia refleksologijos seminarus visame pasaulyje.

Refleksologija pagal senąsias teorijas

Pagal senovinius Rytų principus visa, kas gyva, yra apsupta gyvybinės energijos, kuri užtikrina organizmo harmoniją ir gyvybingumą. Ši energija, įvairiai vadinama chi, qi, ki ar prana, laikoma esmine gyvenimo jėga. Refleksologijos teorija teigia, kad gyvybinė energija teka per kūną dešimčia vertikalių kanalų, vadinamų zonomis. Dėl šios priežasties refleksologija iš pradžių buvo žinoma kaip zonų terapija.

Sveikas kūnas pasižymi sklandžiu energijos tekėjimu visomis zonomis, kuris palaiko fizinę ir emocinę pusiausvyrą. Tačiau kai organizmas susiduria su liga, stresu ar skausmu, gyvybinės energijos tekėjimas gali sutrikti. Toks disbalansas sukelia vadinamuosius energinius blokus, kurie neigiamai veikia ne tik konkrečią zoną, bet ir viso kūno veiklą.

Refleksologija, siekianti atkurti energijos srautų harmoniją, remiasi tam tikrų taškų stimuliacija, kurie yra tiesiogiai susiję su vidaus organais ir sistemomis. Ši terapija padeda ne tik sumažinti įtampą, bet ir skatinti natūralius organizmo gijimo procesus, stiprinti imunitetą bei gerinti bendrą savijautą.

Pėdų refleksologija: ką rodo tyrimai

Moksliniai tyrimai rodo, kad pėdų refleksologija ir masažas gali turėti reikšmingą teigiamą poveikį įvairioms sveikatos būklėms bei pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, leukemija sergančių pacientų gydyme masažas ir refleksoterapija padėjo sumažinti šalutinį poveikį, kurį sukėlė kai kurie vėžio gydymo metodai (Wesa & Cassileth, 2009). Kiti tyrimai atskleidė, kad vėžiu sergantiems pacientams refleksologija veiksmingai mažina skausmą ir fizinį diskomfortą (Grealish et al., 2000), o chemoterapiją gaunančioms krūties vėžiu sergančioms pacientėms padeda kovoti su nuovargiu (Yang, 2005).

Be to, partnerio atliekama pėdų refleksologija reikšmingai sumažino vėžiu sergančių pacientų skausmą ir nerimą (Stephenson et al., 2007). Refleksologijos nauda pastebėta ir sergant kitomis ligomis: ji sumažino nerimo lygį pacientams, turintiems širdies nepakankamumą (Jones et al., 2013), taip pat padėjo hemodializuojamiems pacientams, mažindama jų nuovargį, skausmą ir mėšlungio priepuolius (Ozdemir et al., 2013).

Refleksologija taip pat buvo naudinga vaikų sveikatai – tyrimai parodė, kad ji palengvino vidurių užkietėjimo simptomus (Bishop et al., 2003). Chemoterapijos sukeltos periferinės neuropatijos simptomams mažinti pėdų masažas taip pat pasirodė itin veiksmingas. Jis sumažino skausmą, padidino odos temperatūrą paveiktose vietose ir pagerino pacientų gyvenimo kokybę (Cunningham et al., 2011; Menendez et al., 2016).

Šie tyrimai atskleidžia pėdų refleksologijos potencialą kaip papildomos terapijos metodo, galinčio padėti ne tik mažinti įvairių ligų simptomus, bet ir pagerinti pacientų fizinę bei emocinę būklę.

Refleksoterapija moterų sveikatai

Tyrimai rodo, kad refleksoterapija gali būti veiksminga alternatyva tradiciniams skausmo malšinimo metodams, ypač moterų sveikatos srityje. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu refleksoterapija buvo veiksmingesnė nei ibuprofenas mažinant universiteto studenčių menstruacijų spazmų intensyvumą ir trukmę. Be to, šis teigiamas poveikis išliko net ir nutraukus refleksoterapijos procedūras (Valiani ir kt., 2010a).

Gimdymo metu refleksoterapija taip pat pasirodė itin naudinga – ji padėjo sumažinti skausmo intensyvumą (Moghimi-Hanjani et al., 2015; Valiani et al., 2010b), gimdymo trukmę bei gimdančių moterų nerimą, ypač pirmą kartą gimdančioms (Moghimi-Hanjani et al., 2015). Refleksoterapijos poveikis pastebėtas ir po gimdymo: pėdų refleksoterapija reikšmingai sumažino moterų pogimdyvinį nuovargį, stresą ir depresijos simptomus (Choi & Lee, 2015).

Šie rezultatai parodo, kad refleksoterapija gali būti ne tik veiksminga papildoma priemonė mažinant skausmą ir nerimą, bet ir svarbi priemonė stiprinant moterų emocinę bei fizinę sveikatą per įvairius gyvenimo etapus.